Mama,

pas mane kalnai gėrio. Semiu jūras ramybės, visiems dalinu savo šypseną, žaviuosi netobulais dalykais, nieko nepamirštu. Kaip gyvenate Jūs?
Tik turiu prisipažinti, tik prašau nepyk. Vėl prikabinau pavasarį prie lubų.
Tu juk žinai, kaip aš mėgstu stebėti jo sielą. Narplioti kiekvieną jo milimetrą, uosti kiekvieną jo skonį, mėgautis jo beviltišku grožiu. Tik prašau nepyk.

MatytPradingo.




Mama,

pas mane trys begalybės džiaugsmo. Juokiuosi, šypsausi, verkiu, tikiu ir gyvenu. Kaip gyvenate Jūs?
Tik turiu prisipažiniti, tik prašau nepyk. Vėl noriu dingti iš savo pasaulio. Tu juk žinai, kaip aš mėgstu pradingti penkioms minutėms. Skraidyti, kur niekas neskraido, svajoti taip, kaip niekas jau nemoka, būti viena, kai darosi nelengva pakilti. Tik prašau nepyk.

MatytPradingo.





Mama,

pas mane atskrido pulkas tikėjimo. Tikiu viskuo, baubais, raganomis, fėjomis ir netgi Juo. Kaip gyvenate Jūs?
Tik turiu prisipažinti, tik prašau nepyk. Vėl prie kojos pririštas akmuo. Tu juk žinai, kaip aš nemėgstu to akmens. Jis man nelaidžia pakilti, neleidžia skraidyti, neleidžia turėti pavasario. Tik prašau nepyk.

MatytPradingo.




MatytPrandingo,

jausk gyvenimą.

Mama

Dangaus pakraščiais vėl skraidė laumžirgiai, pulkai vaikų lakstė paskui, mėgindami pagauti juos. Jie net turėjo specialius tinklelius nertus iš trapaus fantazijos siūlo. Kiekvienas norėjo turėti asmeninę dangaus kolekciją. Visi vaikai ją rinko kruopščiai, lyg dėlionę. Vaikai džiaugėsi, lakstė ir juokėsi.
Tik viena mergaitė tyliai stovėjo stebėdama juos. Po kelių akimirkų rimtų veidu ji tarė:
-Mano plaučiuose vėl žydi alyvos.