sakai tikėti.

Mama man visada sakydavo - "Greta, svarbiausia tikėti"
Ir žinote patikėjau. Tikėjau visais baubais ir visom žaliom pabaisom, tikėjau fėjomis ir kvailais elfais, tikėjau Kalėdų seneliu ir sielos svoriu. Ir dar dabar tikėčiau viskuo, jei ne žmones.
Žinai, mano gyvenimo klaida buvo, kad patikėjau jais. Jie sakė, kad sulauks dvidešimt jau nėra baubų bei žalių pabaisų, kad nėra jokių fėjų bei kvailų elfų, jie netgi sakė, kad mūsų siela nesveria. O aš būdama naivi viskuo patikėjau. Kas baisiausia, kad ir toliau kartais tikiu. Nesvarbu ką darė,ką sakė, tikėdavau viskuo, net absurdiškiausiu melu. Jaučiau, kad meluoja, bet vis tikėjau, teisinau, atleidau, galvojau, kad pasikeis.. O žinote, jie visi mane trypė bei mindė, sakė, kad tuščios sielos nemiršta. Klydo.

Mama man visada sakydavo - "Greta, svarbiausia tikėti".

Labas rytas,

 Keistas tas gyvenimas, pripranti prie to ko nenori,bet darai tai, nes reikia.

Na, bet aš ne apie tai.
Rašau, norėdama prisipažinti. Tikriausiai nepatikėsi, bet kišenėje slepiu pavasarį! Nebūk kvailas, aš neišprotėjau.
Tiesiog.. Turiu pavasarį. Turiu ir niekam neduodu. Turiu ir su niekuo nesidalinu. Pavasaris.. Sakai neįmanoma? Klysti.
Vieną rytą pabudau nuo tiršto kvapo kambaryje. Kvepėjo vėju ir gėlėmis, be to, keistai pakvipo žole ir saule. Išsigandau, gi kambaryje negalėjo būti pavasaris. Pažvelgiu pro langą, o ten tokia pat balta žiema, kaip ir vakar.
Užsimerkiu.. ir iš visų jėgų įkvepiu. Tikrai.. Pavasaris. Pavasaris pasklinda po visą mano kūną, pasiekia kiekviena mano organą, kiekvieną kraujagyslę, kiekvieną ląstelę, jis pasklinda po mano visą mano kūną.
Nežiūrėk į mane, kaip į beprotę. Aš sakau tiesą.
Taip ir pamaniau, kad niekas netikės. Todėl nusprendžiu jį paslėpti, nors ir visas kambarys buvo kupinas pavasario paslapties. Surinkau jį visą. Nepalikau nieko. Surinkau visą ir sudėjau į švarko kišenę, kad visada būtu su manimi. Pasidaro liūdna - įkvepiu jo ir vėl pulsuoju gyvybe.
Pagaliau patikėjai!
Bijai, kad nepaleisiu?
Chi, aš gi nesu kvaila. Ateis laikas ir paleisiu. Dar negalima, gi žiema. Visi gi beprotiškai protingi ir žino, kad dar žiema. Būtent todėl jis mano kišenėje. Dar truputis ir paleisiu, neberinksiu.

Labas Rytas.