su puokšte neužmirštuolių ir balta suknele,
purvinomis kojomis ir šaltais pirštų galiukais,
stūmė vežimą pilną minčių.
jis buvo pilnas ir dar su trupučiu.
jos krito pro kraštus, netilpo,
barstėsi ir mėtėsi aplink.
Po kelių sekundžių dingo, tapo pamirštos.
......
-Pažadinkite man rytą!, ji suspiegė nesavu balsu.
Penki naivūs vilkai tyliai draskė jos vidų.
-Pažadinkite man rytą! Pažadinkit!
Viduje jau buvo tuščia.
-Pažadinkite man rytą!
Nepadėjo.
-Pažadinkite man rytą!! Nebenoriu, kad jis žadintu mane.
Penki naivūs vilkai dalinosi jos siela.
Užsisakykite:
Komentarai (Atom)