Vėl mano sieloje pradėjo žaisti tie, kurie tyliais pėdų garsais braunasi į mano muziką.
Leidau Jiems bėgioti po visą pievą. Įsivaizduojate?! po visą pievą.
Pradėjo nuo džiaugsmo jūros, godžiai taškė bangas. Visiems matant sutrypė visus džiugesio purslus, kol liko tik mažytė bala.. Paliko tik tiek...maža džiaugsmo balą.
Toliau keliavo svajonių dangumi, vis trypė ir spardė manąsias svajones, kartojo, kad jos vis tiek nieko nevertos. Paliko vos keletą..
Priėję ramybės kalną, sujaukė visą jo tvarką. Nepaliko nei trupučio harmonijos, sunaikino viską.
Pagaliau jie pasiekė mano meilę, pradėję ją griauti sustojo, piktdžiugiškai paklausę ar išsigandau.
Toliau jie priėjo mano liūdesio mišką, apžiūrėję sušuko, kad čia žaisti nesinori. Paliko jį visą.
Sunaikinę mano visą pievą, jie man tyliai ištarė: "Vertink tai ką mes Tau palikom, turėdama per daug greit nebeturėsi nieko."