užsimerkusi Ji įkvėpė tulpių kvapo
kurio niekas neužuodė
pažvelgė į kairę o ten buvo Jis
žavus kaip niekada tik purvina siela
nusiminė ir uždarė jį stalčiuje
kartodama kad viskas yra ir turi būti
atsiminė tas dienas kai ji skraidė kaip plaštakė
šypsojosi ir tylėjo šnibždėdama kad tai nėra tik tavo problemos
akys buvo pilnos pykčio todėl niekas nesuprato to
kad tai būtent Ji
vėl nusivylė žmonėmis
kvailai nusišypsojo ir išskrido